Kaip Veikia Viagra Moteris

MOTERIŠKA VIAGRA PASIRODĖ PREKYBOJE.
Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) prekyboje pasirodė pirmoji moteriškoji viagra.
Tai pirmasis toks oficialiai pripažintas medikamentas moterims pasaulyje. Tiesa, jį šiuo metu JAV galima įsigyti tik gavus gydytojo receptą.
Maisto ir vaistų tarnyba moteriškąją viagrą patvirtino rugpjūtį. Dėl šio medikamento derybos ir bandymai tęsėsi kelerius metus.
Tačiau kritikai teigia, kad moterys vis tiek yra diskriminuojamos, nes joms skirtas medikamentas veikia tik smegenis, o vyriškasis – tiesiogiai lytinius organus.
Be to, moteriškoji viagra turi didesnį šalutinį poveikį, pavyzdžiui, nuo jos gali padidėti kraujospūdis arba galima nualpti.
SUSIJUSIOS NAUJIENOS.
Kaip išsaugoti seksualinę trauką gimus vaikui?
Kodėl alkoholis moterims kenkia labiau nei vyrams?
Ugniagesiai iš Nemuno ištraukė garbaus amžiaus moterį.
Joninių naktis „Taboo“ klube.
„Parako“ atidarymas ir Joninės Šančiuose.
Joninės su Kauno policija.
Joninės prie Kauno pilies.
Aleksoto aerodrome nukrito lėktuvas.
Apie 16.04 val. buvo gautas pranešimas, kad dega pastato, esančio Lazdijuose, priklausančio individualiai įmonei, stogas. Pastate įsikūrusi parduotuvė „Aibė“, taip pat banko „Swedbank“ padalinys.
Tuoj po įvykio buvo sulaikyti, įtariama, pastato stogą padegę nepilnamečiai.
Jie papasakojo, kad prie pastato žaidė su degtukais.
Po apklausos nepilnamečiai perduoti tėvams, nuostoliai nustatomi.
Klaipėdietė Alė Bružinskienė sako palaikanti idėją taupyti energijos išteklius, tačiau pasigenda valdžios paramos, todėl pasinaudojo verslininkų pasiūlymu – įsirengė saulės elektrinę ir netrukus gaus 15 proc. mažesnę sąskaitą už elektrą.
„Kadangi turime geoterminį šildymą, tai pakankamai daug elektros sunaudojame. Visų pirma tai yra ekologija, atsinaujinantys resursai, manau, kad valstybė tikrai turėtų remti tokius dalykus. Jei būtų parama iš valstybės, turbūt ne vienas individualus namas turėtų šią elektrinę ir naudotųsi saulės energija“, – mano klaipėdietė.
Per septynerius metus iki 2020-ųjų Lietuva Bendrijai yra įsipareigojusi sutaupyti šiluminės, elektros energijos tiek, kiek sunaudoja per vienerius metus, o visa Bendrija siekia energetinius išteklių suvartojimą sumažinti penktadaliu. Tačiau praėjus daugiau nei pusei laiko, Lietuvoje sutaupyta vos trečdalis, suskaičiavo Valstybės kontrolė, kuri įspėja, kad šaliai ga.li grėsti 600 tūkst. eurų bauda.
Dabartinė valdžia sako taisanti ankstesnės neveiklumą, todėl žada labiau skatinti viešųjų pastatų renovaciją, jau susitarė su valstybinėmis energetikos įmonėmis dėl energijos vartojimo mažinimo, lengvatas žada didžiausioms elektros vartotojoms, kad šios investuotų į energinį efektyvumą.
Taupyti skatinami visi vartotojai skiriama parama individualiems namams renovuoti, šildymo sistemoms ir taršiems katilams atnaujinti.
Nuo liepos žadama beveik trečdaliu kompensuoti investicijas į saulės elektrines.
Regis, šiandien svajonių jaunikių vietą užima kriptošachtininkai, verslininkai ir instagramo selebričiai. O štai mano žalios jaunystės laikais ir dar keleriais metais anksčiau itin paklausiais vyrais buvo laikomi oficialaus darbo gyvenime neturėję sportiški vyrukai, "su reikalais" vis vykstantys į užsienio šalis ar "reikalus" tvarkantys čia, vietoje. Pačiai teko matyti, kad jais domėdavosi ne tik besmegenės tuštutės, bet ir išsilavinusios, žavios merginos iš gerų šeimų. Ir iš dalies galima suprasti kodėl.
Jei pasidedi į stalčiuką mintis apie ilgalaikes santykių perspektyvas ir ten pat nugrūdi sąžinės balsą, toks vyriškis – visai neblogas variantas. Jis visuomet turi pinigų ir laisvo laiko, su juo jautiesi saugi it už betoninės sienos, o ir dėmesį merginai rodyti dauguma šių "reikalų ministrų" tikrai moka. Teisybės dėlei, visi man simpatizavę vyrai su nelabai aiškiais pajamų šaltiniais buvo išties mandagūs, rūpestingi, o ir išgirdę neišvengiamą, turint galvoje jų užsiėmimus: "Nepyk, bet pora nebūsime", reaguodavo kur kas ramiau ir adekvačiau nei kai kurie teisininkai ar jautruoliai menininkai.
Kad ir kaip sunku ištarti tai garsiai ar mintyse, vyras, kurį myli, ir žmogus, kuris suteikia skausmą kitiems, yra vienas ir tas pats asmuo.
Yra ir kita, ne tokia graži žavėjimosi blogais berniukais pusė. Tikrai neužsiimsiu moralizavimu ir nefilosofuosiu, kad, dėvint tokio vyro dovanotus kailinius, žmonių, iš kurių pinigai kailiukui buvo išmušti, kraujas kapsi ir ant nepriekaištingo damos manikiūro. Tai tiesiog moralės buvimo ar nebuvimo klausimas. Neįrodinėsiu ir to, kad turint tokį širdies draugą, kartu ir jo merginai užkertamas kelias į inteligentiškas bičiulių kompanijas ar aukštas pareigas prestižiniuose darbuose. Protingesnės pačios tai suvokia, o kvailėms to ir nereikia. Noriu tik priminti, kad priimdamos į savo gyvenimą bei širdį žmogų, kartu neišvengiamai priimame ir jo gyvenimo būdą. Gyvenant su gydytoju teks pasiruošti naktims, kai lovoje vartysiesi viena, nes jam teks ligoninėje slaugyti pacientus. Verslininkas neišvengiamai stresuos dėl nepažadėto rytojaus ir suks galvą, kaip išmokėti algas darbuotojams. O nusikaltėlis.
Tikrai yra nelegaliomis veiklomis užsiimančių asmenų, kurie, jų moterų teigimu, yra nuostabiausi kada nors istorijoje egzistavę vyrai ir tėčiai. Ir galbūt tai nėra melas. Tačiau kažin ar tai atperka realią riziką, kad tą savo pasakų princą, visai įmanoma, teks ilgus metus matyti pro grotas. Vargu ar eliminuoja pavojus, kurie, grėsdami jam, automatiškai kabos ir virš tavo bei vaikų galvų. Net jei šiandien toks vyras savo jausmus išpažįsta deklamuodamas Williamo Shakespeare'o eiles ir siųsdamas glėbius rožių, ar, turint galvoje jo "užklasinę veiklą" bei problemų sprendimo metodus, neteks bijoti išeiti iš savų namų, kai šie laimės nebeteiks?
Nenoriu atimti filmo žiūrėjimo malonumo, kitaip tariant, spoilinti, bet paskutinėje juostos scenoje Virginijos Vallejo vaidmenį kūrusi Penélope liūdnai taria: "I love Pablo. I hate Escobar" (angl. Myliu Pablą. Nekenčiu Eskobaro). Ir tai turbūt skausmingiausiai, bet kartu ir tiksliausiai apibūdina santykius su žmogumi, esančiu kažkur už įstatymo ribų. Nes nesvarbu, myli Pablą, Joną, Petrą ar Mindaugą (tikrai jokių aliuzijų su konkrečiais lietuviško kriminalinio pasaulio veikėjais), kartu su jumis gyvena tiek jo pavardė, tiek ir gatvės klyčka. Kad ir kaip sunku ištarti tai garsiai ar mintyse, vyras, kurį myli, ir žmogus, kuris suteikia skausmą kitiems, yra vienas ir tas pats asmuo.
Paramą Sąjūdžiui vieni pirmųjų išreiškė medikai.
1988 m. Jonines daugelis prisimena kaip bene karščiausias gyvenime. Nesvarbu, kad šalį merkė gaivus lietus. Birželio 24 d. Katedros aikštėje tūkstančiai žmonių susirenka į vieną pirmųjų Sąjūdžio organizuotų mitingų. Nuo Sąjūdžio įkūrimo nepraėjęs nė mėnuo ir kol kas niekas iš susirinkusiųjų nežino, kur šis judėjimas nuves ir ar neteks už paramą Sąjūdžiui brangiai mokėti.
„Ar lijo, ar snigo, mitingai vyko. Gyvenome nuostabiu laiku, jūs galite tik pavydėti“, – sako Nijolė Regina Šekštelienė – medicinos daktarė, imunologė, dabar jau pensininkė. Tačiau 1988 m. ji dirbo Santariškių klinikose ir kartu su profesionaliausių šalies medikų komanda pradėjo naują etapą šalies medicinos istorijoje. Būtent jie atliko pirmąsias inkstų transplantacijos operacijas, kurios ir dabar gelbsti daugelio žmonių gyvybes. Moteris intensyviai dirbo klinikose, o po darbo dar spėdavo ir į Sąjūdžio renginius.
Vaikystėje į Sibirą kartu su šeima ištremta N. R. Šekštelienė visą sovietmetį jautėsi lyg paženklinta. Iš tremties pabėgusi šeima tėvynėje vargo ir dangstėsi svetimais vardais, kad galėtų užsidirbti pragyvenimui. Moteris negali paaiškinti, iš kur sėmėsi tikėjimo, kad Lietuva atkurs nepriklausomybę, bet šiais pamąstymais dar net neprasidėjus Sąjūdžiui nevengdavo pasidalyti ir su kitais.
„1987 ar 1988 m. skaičiau Čekoslovakijoje pranešimą. Šalia sėdėjo bulgarai, vienas jų – Titovas. Aš pasakiau, kad kada nors Lietuva bus laisva. Jie netikėjo, sakė, kad niekada taip nebus. Kai atgavome nepriklausomybę, norėjau tam Titovui parašyti, bet kontaktų neturėjau. Visada tikėjau, kad taip bus. Visos imperijos žlunga, turėjo ir ta žlugti“, – pasakoja N. R. Šekštelienė.
Netrukus kartu su kitais medikais N. R. Šekštelienė įkūrė Sąjūdžio palaikymo grupę ir klinikose. Moteris pastebi, kad medikų bendruomenė apskritai viena pirmųjų išreiškė paramą Sąjūdžiui ir pradėjo kurti gydymo įstaigose Sąjūdžio palaikymo grupes.
Dėl mitingo būta nesutarimų ir tarp pačių Sąjūdžio aktyvistų.
Nuo birželio 24 d. mitingo prabėgo trys dešimtmečiai. Kokia buvo svarbiausia mitingo idėja ir kodėl Sąjūdis nusprendė jį organizuoti kartu su partiniais valdžios atstovais?
Sąjūdis norėjo, kad žmonės nebijotų jungtis, kad jis plistų po visą Lietuvą.
„Sąjūdis norėjo, kad žmonės nebijotų jungtis, kad jis plistų po visą Lietuvą. O kad Sąjūdžio mitinge dalyvautų ir partinė valdžia, buvo pasiūlyta surengti jį kaip išleistuves delegatų į suvažiavimą“, – prisimena politologas Alvydas Medalinskas.
Leidimą mitingui Sąjūdis iš valdžios gavo. O kaipgi kitaip – formaliai šis renginys buvo skirtas išlydėti delegatus į XIX Sąjunginę partinę konferenciją.
„Išvakarėse buvo suorganizuotas susitikimas su partijos vadovybe. Ji tardė, kas tas Sąjūdis, nes gal norėjo su KGB užgesinti, bet iš Maskvos atėjo komanda mūsų nestabdyti. Partinė valdžia buvo visai sutrikusi. Taigi viešai buvo paskelbta, kad vyks deputatų palydėtuvės“, – pasakoja A. Medalinskas.
Tiesa, palydėti delegatus nuspręsta ne tarybiniais laikais įprastomis ovacijomis, o išsakant konkrečius tautos reikalavimus.
Vis dėlto dėl šio mitingo idėjos būta nesutarimų ir tarp pačių Sąjūdžio aktyvistų. Vieni teigė, kad bent jau iš pradžių reikia laikytis nuosaikios pozicijos ir su partine valdžia nekonfrontuoti, kiti buvo kategoriškesni ir jokio produktyvaus bendradarbiavimo su valdžios atstovais nesitikėjo.
Tai buvo pirmas tokio masto Sąjūdžio organizuotas mitingas. Niekas nežinojo, ko tikėtis ir kiek žmonių ateis. Žinia apie mitingą sklido iš lūpų į lūpas.
„Kai iki mitingo pradžios buvo likę 15 minučių, aikštė dar buvo tuščia, nes buvo labai daug milicininkų. Bet mes jau aikštę įrengę, „Antį“ pakvietę. Algirdo Kaušpėdo paprašiau, kad „duotų ritmą. O tada žmonės iš prieigų pradėjo rinktis į aikštę. Per porą minučių jie užplūdo aikštę“, – sako filosofas Arvydas Juozaitis.
Įvykio liudininkai prisimena, kad partinės valdžios atstovai mitinge jautėsi gana nejaukiai, tiesiogiai bendrauti su minia jie buvo nepratę. Tądien Katedros aikštėje su plakatais ir transparantais susirinko net keliasdešimt tūkstančių žmonių. Visi suvokė, kad prasideda naujas brandesnės ir už savo idėjas kovoti pasiryžusios tautos etapas.
„Lietuvos laisvės lygos žmonės atvyko su tautinėmis vėliavomis. Ir mitingas vos nesibaigė, nes partiniai veikėjai, pamatę tautines vėliavas, išsigando, pradėjo sakyti, kad neis kalbėti“, – prisimena A. Medalinskas.
Reikalavimai adresato Maskvoje nepasiekė.
Netrukus prapliupo stiprus lietus. Žmonės iškleidė skėčius ir kažkam kilo mintis juos panaudoti pinigams rinkti.
„Negalėčiau pasakyti, kokia suma buvo surinkta. Kažkas carinius rublius metė, kažkas valiutą (o jos tais laikais buvo negalima turėti). Pinigus suvežėme pas Juozaičio uošvį. Visos grindys buvo nuklotos storu sluoksniu pinigų, kuriuos mes skaičiavome ir dėliojome. Žmonių pasirinkimas remti buvo didžiulis“, – pasakoja A. Medalinskas.
„Iš pradžių galvojome už tuo pinigus kokios atributikos nupirkti, dar ko nors. Bet kooperatyvai pradėjo nemokamai ją daryti – sužino, kad bus koks nors renginys, ir atneša į Sąjūdžio būstinę. O paskui žmonės patys ėjo, nešė ir darė, ką galėjo“, – sako Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys Artūras Skučas.
Netrukus paaiškėjo, kad delegatams perduoti reikalavimai Maskvoje adresato nepasiekė.
„Aš pats nieko nesitikėjau, bet buvo žmonių, kurie tikėjosi. Sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje iš tų akademikų turbūt visi komunistai buvo. Ir jie patys komunistus skirstė į dorus ir nedorus, į biurokratus, parsidavėlius ir garbingus. Kad yra ir parsidavėlių, ir garbingų, sutikau, bet kad Maskva tuo metu leistų daryti kažką kitaip nei ji suplanavusi, labai abejojau, – neslepia A. Skučas. – Aš nesitikėjau, todėl buvau ir prieš tą mitingą. Juk jis buvo skirtas liaupsinti tiems komunistams, nuo kurių norime pabėgti, prieš kurių biurokratiją ir priespaudą kovojame.“
Pinigų pasigesta bute Pavenčių gatvėje, manoma, kad jie galėjo dingti tarp birželio 15 dienos 15.30 val. ir birželio 22 dienos 13 val.
Aplinkybės tikslinamos, pradėtas ikiteisminis tyrimas, pranešė policija.
Incidentas įvyko penktadienio vakarą apie 22.20 val. namo kieme, Paskuojės kaime.
Kilus konfliktui, neblaivus (nustatytas 2,39 promilės girtumas) 35 metų vyras metė plytą į neblaivų (nustatytas 1,16 promilės girtumas) 29 metų brolį.
Įtariamasis sulaikytas, pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl fizinio skausmo sukėlimo.
– Gimėte neeilinėje šeimoje. Kaip jaučiatės priklausydamas tokiai Lietuvos giminei?
– Nemanau, kad esu išskirtinis, tokių šeimų Lietuvoje daug. Jausmas dvejopas. Iš vienos pusės, tu jau gimdamas gauni tam tikrus įpareigojimus, kuriuos gali arba laužyti ir ignoruoti, arba tęsti tradiciją. Mano protėviai buvo aušrininkai, nuo Lietuvos atgimimo laikų įsivėlę į tuos reikalus. Tai ir man patiko, bandžiau tęsti, tik eidamas kita kryptimi – ne tiesiogiai į politiką, kaip mano tėvas ir sūnus, bet visuomeniniame gyvenime.
– Dažniausiai maištas neturi tikslaus objekto.
– Maištas apskritai sudaro mūsų visą gyvenimo esmę. Kai ką nors pastatai, reikia sugriauti, paneigti. Rytuose net sakoma – sutiksi Budą, užmušk Budą. Net dvasiniai mokslai ir patirtys, atėjus tam tikram laikui, turi būti paneigti. Tai natūralu. Mes turime tokį mitologijos personažą Vėliną, kuris atsiranda tada, kai reikia kažką griauti, pabaigti. Reikia su Vėlinu palaikyti draugišką, kad prireikus jis galėtų kažką sugriauti.
Kai ką nors pastatai, reikia sugriauti, paneigti.
Maištas yra natūralus, gali būti įvairių lygmenų. Net pasirinkimas studijuoti filologiją ar pasibandyti scenoje turėjo protesto, pilietinio judesio galimybę. Tai veikla, už kurią nebūsi nubaustas, bet gali pakankamai daug tiesos pasakyti žmonėms. Tai ir mūsų dainuojamosios revoliucijos, dainuojamosios poezijos fenomenas.
– Kokie jūsų pirmieji prisiminimai apie tėvą?
– Mūsų bendras pomėgis – lydekos. Abu rytais keldavomės, dar saulei nepatekėjus, sėsdavome į baidarę ir gaudydavome. Šis užsiėmimas man iki šiol labai priimtinas. Taip pat grybavimas. Vaikščiodavau su tėvu po miškus, jis buvo labai azartiškas. Suprantu, kad mokė mane ne tik grybauti, bet ir pastabumo. Aš visuomet rinkdavau didžiausius baravykus, kurie matomi ir visai žlibam. Tėvas apeidavo aplink ir iš panosės ištraukdavo dar dešimt. Jis aiškindavo, kad ne viskas yra ten, kur matoma.
Mūsų bendravimas ir vėliau buvo labai artimas. Jis man nuo mažų dienų, vis pagal mano supratimą, atverdavo vis kitą Čiurliono laiptelį, taip suteikdamas man tai, ką naudoju iki šiandien. Esminiai dalykai susiformuoja vaikystėje, todėl man labai pasisekė.
– Ar tėvas norėjo, kad studijuotumėte filologiją?
– Mūsų santykis buvo dvejopas. Kartais jis bandydavo būti griežtas, bet jam nepasisekdavo. Tačiau kai kalbėdavomės labai ramiai ir konstruktyviai, tėvas mane nukreipdavo ar patardavo eiti ta linkme, kuria ir dabar keliauju.
Su savo komanda, Vilniaus bohema, lankiau dramos būrelį Profsąjungų rūmuose. Mūsų siekiamybė po to buvo drožti į konservatoriją ir tapti aktoriais, režisieriais. Tuo metu konservatorijoje dėstė ir mano tėvas, jis matė, kad ten galima gauti ne patį geriausią paruošimą. Man pasakė – režisieriaus profesija graži, bet reikia ir rimto mokslo, gal stok į filosofiją ar filologiją, o jei vėliau bus noro, galėsi tęsti režisūrą. Taip ir atsitiko.
– Išleidote 40 knygų, daugiausia vaikams, pastatėte apie 20 spektaklių, sukūrėte 7 filmus. Iš kur toks produktyvumas?
– Gyvenimas verčia. Kai augini tiek vaikų, turi verstis per galvą, kad juos išaugintum, išleistum į mokslus. Bet tai ne pagrindinė priežastis. Tiesiog tam tikru metu atsiranda intensyvumas, kai daug dirbi, daug reikalauji iš savęs. Teko įkurti leidyklą ir užsiimti ne tik kūryba, bet ir knygų leidimu, dalyvavimu mugėse, važiavimu į užsienį, ryšių ieškojimu.
Be to, yra Kalėdos, Velykos, įvairios proginės datos, kurias norisi atspindėti knygelėse. Galiausiai, Lietuvos vaikai visiškai neturėjo informacijos apie partizanus. Teko ir apie tai parašyti, išversti partizanų kovą į nuotykį vaikams. Jau 15 metų mano normalus ritmas – viena dvi knygos vaikams per metus.
– Kodėl kuriate vaikams? Ar tai nostalgija vaikystei?
– Galima daug apie tai kalbėti. Vaikystė yra sielos būsena, tai nepriklauso nuo amžiaus. Mes tik pamirštame savo vidinį vaiką, surimtėjame. Kartais naudoju cirko analogiją, kad visuomet egzistuoja dviejų klounų pora. Vienas – baltas, griežtas, vadovaujasi tik taisyklėmis. Kitas – raudonplaukis, išdykęs, laužantis taisykles, vitališkas, spontaniškas. Pastarąsias savybes būtina prisišaukti suaugusiems žmonėms. Kai rašai vaikams, susitinki su tuo raudonplaukiu klounu.
– Grojate gitara. Ar tai svarbus jūsų pomėgis?
– Manau, kad mano grojimo laikas eina į pabaigą. Visa tai prasidėjo atsitiktinai, neketinau būti profesionaliu muzikantu. Turiu dešimties metų patirtį folkloriniame ansamblyje „Ratilio“. Po to lipau į bardų sceną ir bandžiau ten atnešti liaudies dainas ir balades. Jos kiek prigijo, nors tuo metu požiūris į liaudišką dainą buvo gana skeptiškas.
Manyta, kad liaudies muzika – tai tik senukai „Duokim garo“, su jaunimu nieko bendra tai neturi. Tačiau matau, kad tokia samprata keičiasi, atsiranda daugiau rimtos ir gražios muzikos. Manau, kad jei jaunimas pasigaus liaudies dainą, kultūrą, mes išliksime. Atsiranda daug jaunų grupių, kurie žaidžia su liaudies muzika, ir jie dirba labai profesionaliai.
– Dažnai kalbama, kad dabartiniam jaunimui nereikia nei knygų, nei filmų, jie visiškai laimingi internete.
– Taip, ta problema yra, ji labai sunkiai sprendžiama. Internetas tampa labai rimtu iššūkiu ir konkurentu režisieriams, rašytojams, nes kažkaip reikia vaikus grąžinti prie knygos. Tačiau jie turi puikias vizualines istorijas, juokelius, lengvai parsisiunčiamus iš „Youtube“. Norom nenorom ir pats keitiesi. Pastebi, kad imi rašyti trumpais sakinukais, vos ne trumposiomis žinutėmis. Mano paskutinėje knygoje nėra ilgų gamtos aprašymų, filosofinių dialogų.
Dabar užtenka 20–30 žodžių, kad susikalbėtum. Internetas, mūsų konkurentas, labai pajėgus ir stiprus. Arba mes jį nugalėsime, arba susidraugausime. Tačiau aišku, kad knygų kultūra išgyvena rimtą išbandymą.
– Dėl interneto visa civilizacija išgyvena rimtą išbandymą.
– Taip, norom nenorom tenka lipti į jo pusę ir žaisti, sudominti žmonės barškaliukais, kad parsivestum atgal prie rimtesnių dalykų. Matau, kad Jonas Mekas savo naujausius filmus puikiai derina su „Youtube“, internetu. Ir jo fanų skaičius pasaulyje tik auga. Naudodamasis technologijomis, J. Mekas pasako tai, ką nori pasakyti, tik greičiau ir didesniam skaičiui žmonių. Taigi ta velnio mašina gali būti panaudota ir geriems darbams. Tik reikia perorientuoti savo psichiką.
Pagrindui reikės vaflių su šokolado pertepimu, šokoladinių sausainių, sviesto ir juodojo šokolado.
Torto sluoksnius pagaminsite iš želatinos, varškės, plakamosios grietinėlės, cukraus, pieniško šokolado, balto šokolado, pasifloros. Papuošimui prireiks vaisių ir uogų.
Tikriausiai ir jūs pažįstate bent vieną žmogų, kuris gyvena pagal laikrodį (gal tai jūs pats?). Šeštą keliatės, septintą – jūs jau sporto salėje, dvyliktą – pietūs, trečią – kavos pertraukėlė, lygiai penktą užtrenkiate darbo duris.
Buities rūpesčiai ir vaikų priežiūros reikalai irgi tvarkomi kasdien tuo pačiu metu, pagal griežtą planą, dažnai iš anksto apgalvojus ir įvertinus visas aplinkybes, dėl kurių nuo pirminio plano gali tekti nukrypti, ar tai būtų eismo spūstys, ar keblumai statant automobilį, ar kas kita.
Žmogui, kurio dienotvarkė griežta ir konkreti, galimybė numatyti, kas bus arba galėtų būti, – neįkainojama vertybė.
Impulsyvumas – svetima ir nepatogi sąvoka tam, kuris gyvena tokį aiškią struktūrą turintį gyvenimą. Jums, ko gero, nešautų į galvą mintis tokiam žmogui rengti vakarėlio-staigmenos ar pasiūlyti savaitgaliui nuvykti į Las Vegasą. Jis tokio pasiūlymo paprasčiausiai nesuprastų.
Terminai verčia jaustis nejaukiai.
Kitame spektro gale – asmenys, kurie labiau mėgsta gyventi pagal aplinkybes. Pusryčiauja, pietauja ir vakarieniauja jie ne tada, kada ateina laikas, o tada, kada išalksta. Ir tai nėra apsileidimo požymis.
Į savo pareigas, pasak W. L. Patrick, galima žiūrėti ne tik kaip į užduotis, kurias iki tam tikro termino privalu atlikti, bet ir kaip į projektus, kuriuos reikia įgyvendinti. Suprantama, būtų gerai, jei terminai visuomet būtų lankstūs, tačiau nieko baisaus juk neatsitiks, jei prie projekto teks padirbėti ilgėliau, nesvarbu, kad darbo valandos seniai pasibaigusios.
Tokio tipo žmonės nejaukiai jaučiasi ribojami griežtų terminų – bet kurioje situacijoje. Gal nederėjo pirkti bilietų į kiną tai dienai, kurią jūsų partneris suplanavęs kone iki seanso pradžios, ir dar neaišku, spės iki tol viską pabaigti, ar ne, o jūs, kaip tyčia, tikitės pamatyti naujų filmų anonsus.
Vis dėlto reikia žinoti, kad abiejų tipų planuotojai – produktyvūs visuomenės nariai tiek profesiniame, tiek asmeniniame gyvenime.
Tačiau kyla klausimas – kurie iš jų laimingesni? Pagalvokite, kokio tipo planuotojas esate jūs pats: ar gyvenate pagal planą, ar apsieinate be jo? Jeigu manote, kad griežtas planavimas ir sustyguota dienotvarkė jums keltų stresą, jūsų nuojauta visiškai atitinka tyrėjų išvadas.
Pagalvokite, kokio tipo planuotojas esate jūs pats: ar gyvenate pagal planą, ar apsieinate be jo?
Nustatytas ryšys tarp planavimo ir savijautos.
Tyrėjos Anne-Laure Sellier ir Tamar Avnet atliko tyrimą pavadinimu „Kas bus, jei laikrodis išmuš?“ (angl. So What if the Clock Strikes?), kuriuo siekė išsiaiškinti, kaip planavimo įpročiai susiję su žmogaus savijauta. Jos nagrinėjo du planavimo tipus: planavimą pagal aplinkybes ir planavimą pagal laikrodį.
Planavimas pagal aplinkybes – tai toks planavimas, kai dienos darbai planuojami pagal tai, kokia tvarka juos reikia atlikti, o planavimas pagal laikrodį – tai planavimas griežtai pagal laiką. Tyrėjos nustatė, kad, vieną planavimo tipą pakeitus kitu, keičiasi ir pasaulio suvokimas.
Jos išsiaiškino, kad tie žmonės, kurie savo laiką planuoja valandų tikslumu, labiau linkę gyvenimo tėkmę sieti su lemtimi ar atsitiktinumu. O tie, kurie planuoja pagal aplinkybes, labiau tiki savo veiksmų galia.
Paaiškėjo, kad šie skirtumai turi nemažos įtakos mūsų nuotaikai. Žmonės skirtingai suvokia savo galią kontroliuoti aplinkybes – būtent todėl, A.-L. Sellier ir T. Avnet aiškinimu, tie, kurie vadovaujasi laikrodžiu, silpniau geba įsijausti į teigiamas emocijas.
Planavimo įpročiai lemia pasaulėžiūrą.
A.-L. Sellier ir T. Avnet visų pirma atkreipia dėmesį į tai, kad skirtingi žmonės orientuojasi į skirtingus dalykus. Jos pažymi, kad mėgstantieji savo laiką planuoti pagal laikrodį labiausiai vertina produktyvumą, o tie, kurie planuoja pagal aplinkybes, – efektyvumą. Taigi skirtingi planavimo įpročiai lemia skirtingą pasaulėžiūrą.
Remiantis atliekant tyrimą gautais duomenimis galima teigti, kad tie žmonės, kurie gyvena žvelgdami į laikrodį, į gyvenimą žiūri kaip į virtinę tarpusavyje nesusijusių įvykių, kuriuos galima planuoti nepriklausomai vienas nuo kito.
Tie, kurių planus nulemia aplinkybės, gyvenimą mato kaip tampriai susijusių, vienas paskui kitą tvarkingai plaukiančių įvykių grandinę. Aiškinantis, kaip tai susiję su žmogaus savijauta, nustatyta, kad kai atliekant tam tikras užduotis vadovaujamasi ne jausena, o laikrodžiu, teigiamų emocijų generuojama mažiau.
Rekomenduoja bent kartais nusisegti laikrodį.
Vis dėlto šį bei tą pakeisti savo gyvenime gali net ir tie, kurie neturi kitos išeities, kaip tik laikytis griežtos dienotvarkės. Juk, galų gale, nevalia nei vėluoti į darbą, nei vaikus iš darželio pasiimti per vėlai, nei pas gydytoją sutartu laiku nepasirodyti vien dėl to, kad kilo noras nupjauti pievelę.
W. L. Patrick teigimu, norint būti laimingesniems, kai kuriuos gyvenimo tarpsnius reikėtų palikti nesuplanuotus, pavyzdžiui, savaitgalius ar pan., kai niekas oficialiai nereikalauja laikytis grafiko.
Pripažinę sau, kad esame savo dienotvarkės vergai, turėtume dažniau susimąstyti, ar tikrai tie darbai, kurių suplanavome griebtis šeštadienį antrą valandą popiet, negali luktelti. O gal nieko baisaus nenutiks, jei juos atliksime vėliau, o vietoj to popietę praleisime su mylimais žmonėmis?
Kaip skelbia policija, šeštadienio rytą apie 8.40 val. Utenos rajone, ties Narkūnų kaimu, dviračiu važiavęs 57 metų vyras partrenkė 82 metų pėsčiąją.
Nukentėjusioji po medikų apžiūros išleista.
Po eismo įvykio į Utenos ligoninę buvo pristatytas dviratininkas. Jis tą pačią dieną apie 17 val. joje mirė.